Pirmieji žmogaus šokiai

Niekas niekada nesužinos, kada pirmąkart žmogus ištiesė rankas į dangų, apsisuko ir atliko keletą paprastų žingsnių. Niekas niekada nesužinos, kokiais metais žmogus pradėjo šokti. Tačiau galime įvardinti ne metus, o tūkstantmečius. Paukščiai ir bitės, tie natūralūs ekshibicionistai,  šoko jau gerokai anksčiau už žmogų. Šoko ir kai kurie žinduoliai, viliodami sau porą nebyliomis judesių pozomis. Žmonės tuo metu buvo dar tik naujokai šokyje. Šokiai kaip saviraiškos būdas, greičiausiai, vystėsi žmogaus kultūrinės evoliucijos priešaušryje, tikėtina – ne vėliau kai atsirado kalba. Tuo metu, kai žmonės išmoko paišyti ant uolų, lipdyti molines figūrėles ir puošti savo kūnus tatuiruotėmis, jie jau mokėjo šokti. Archeologai negali tiksliai nustatyti šokio atsiradimo ištakų priešistoriniais laikais, nes trūksta šokio egzistavimo įrodymų. Daugiausia, ką jie gali padaryti-remtis į ritualinius šokius, kuriuos praktikavo medžiotojų it rinkėjų gentys, ir, kurie išliko iki šių dienų. Tačiau vienas archeologas iš Izraelio drąsiai teigia, galintis nušviesti miglotą šokio egzistavimo priešistoriniais laikais paveikslą, jei ne nuo pat atsiradimo momento, tai bent jau nuo svarbaus žmonijai pereinamojo  kultūros vystymosi laikotarpio. Ištyrinėjęs daugiau kaip 400 piešinių ir graviūrų ant molinių dirbinių, surinktų iš 140 kasinėjimo vietų Balkanuose ir Vidurio Rytuose, profesorius Džozefas Garfinkelis iš Jeruzalės Žydų universiteto pastebėjo, kad žmonės šoko jau prieš 9000 metų. Tų radinių laikas ir vieta sutapo su tuo laiku ir vietovėmis, kur medžiotojai ir laukinių gėrybių rinkėjai pirmąkart įkūrė kaimus ir tapo gyvulių augintojais ir žemdirbiais

Džozefas Garfinkelis

Be abejo, kad pastebėti šituose atvaizduose požymius to, kas ateityje taps Didžiojo Teatro baletu ar Fredo Astero ir Džinos Rodžers choreografija, reikia fantazijos. Kai kuriuose atvaizduose matyti tik plonytės figūrėlės su trikampėmis galvomis ar visai be jų ir paprasčiausios scenos, kurios, mokslininko nuomone, yra šokiai. Kituose atvaizduose matosi žmonių figūros, įamžintos judesyje, dažniausiai su sulenktomis kojomis ir rankomis. Kai kuriose scenose vaizduojami žmonės , sustoję į eilę ar susikibę rankomis eilėje. Tai leidžia įžvelgti atitikmenis liaudies šokiams ir net Brodvėjaus kordebaletui.

Profesoriaus Garfinkelio nuomone, scenos su šokio atvaizdais ankstyvajame Vidurio Rytų mene pabrėžia šokio reikšmę žemdirbių bendruomenėje.

Profesorius Garfinkelis teigia, jog“nevalstybinėse bendruomenėse šokis buvo socialinio bendravimo priemonė. Jis buvo tarsi savitas bendruomenės ritualas. Kai ateidavo sėjos ar derliaus nuėmimo metas, visi susirinkdavo ir šokdavo, o sekančią dieną eidavo dirbti“.

Prieš 5000 metų, susikūrus valstybėms ir, joms besivystant , atsiradus raštui, beveik visai išnyko šokio scenų vaizdavimas ant molinių dirbinių. Greičiausiai, žmonės šoko ir tuo metu, bet, kaip teigia profesorius Garfinkelis, motyvas šokti neteko bendravimo reikšmės.

Savo naujausioje knygoje apie ankstyvojo žemdirbystės periodo šokius profesorius Garfinkeli srašo taip:“iki mokyklų ir raštingumo atsiradimo bendruomeniniai ritualai, įskaitant ir šokius, buvo pagrindiniai ugdymo mechanizmai perduodant žinias iš kartos į kartą“. Laikotarpis, kai šokio vaizdavimas mene buvo pagrindinis motyvas ir šio motyvo išplitimas skirtinguose pasaulio regionuose nuo vakarų Pakistano iki Dunojaus baseino, parodo tai, jog šokis buvo vienas iš galingiausių simbolių per visą žmonijos evoliuciją.

Garfinkelio knyga.

Nors profesorius Garfinkelis 8 metus rinko ir tyrinėjo faktus apie šokį, jo požiūris į ankstyvojo žmonijos istorijos periodo šokį neįprastas daugeliui meno istorikų ir archeologų. Ankstyvoji versija apie šokio fenomeną buvo publikuota 1998metais Kembridžo universiteto leidžiamame žurnale. Kai kurie mokslininkai mano, jog Garfinkelio pateiktas šokio ir socialinės komunikacijos ryšys bendruomenėse iki rašto atsiradimo yra įdomus ir daug žadantis, nežiūrinėto, kad dar nėra įrodytas.

„Manau, kad Garfinkelis eina teisingu keliu“-kalba profesorius Kentas V. Flėnneri, Mičigano universiteto archeologas, tyrinėjantis ankstyvųjų žemdirbių bendruomenių problemas.

Ročesterio Technologijos universiteto humanitarinio fakulteto dekanas , profesorius Endriu M. T. Mur, Garfinkelio hipotezę laiko įdomia ir verta tolimesnių tyrinėjimų. Tačiau jis perspėja mokslo bendruomenę susilaikyti nuo per ankstyvo pritarimo.

„Aš skeptiškai žiūriu į bandymus socialinę elgseną apibūdinti remiantis atvaizdais ant molio dirbinių“-taip pareiškė profesorius Mur, atliekantis kasinėjimus Sirijoje. “Tas scenas labai sunku interpretuoti. Nesant rašytinių įrodymų, mes turime labai atsargiai samprotauti apie tai, ką žmonės darė ir ką galvojo“.

Abu mokslininkai sutinka, kad šokiai atsirado gerokai anksčiau, nei pirmieji puodžių dirbiniai, ir, kad labai tikėtina, jog šokiai turėjo bendruomeninę, o ne vien tik pasilinksminimo funkciją.

Profesorius Flėnneri stengiasi paaiškinti, kodėl ritualai, tuo pačiu ir šokiai, galėjo turėti visuomeninę reikšmę pereinamosiose arba tarpinėse visuomenėse(Flėnneri terminas).

Pagal profesoriaus Flėnneri versiją, žmonės prieš daug tūkstančių metų gyveno kaip klajokliai, keliaudami nedidelėmis grupėmis, panašiomis į gausias šeimas. Daugiau kaip prieš 1000metų kai kurie iš jų įsikūrė Vidurio Rytuose pastoviose stovyklose ir ėmė verstis žemdirbyste, sukūrė kaimo bendruomenes, į kurias įėjo apie 200žmonių.

Flėnneri spėjo, kad tie žmonės“sukūrė išgalvotą bendrą protėvį tam, kad apjungtų bendruomenę“. Mokslininkas pažymėjo, jog tokia praktika aptinkama Pietvakarių Amerikoje pueblo indėnų gentyse. Tų kaimų gyventojai manė, jog jie visi yra kilę iš dieviškų protėvių, pavyzdžiui, iš Didžiojo Kojoto ar Didžiojo Erelio ir todėl tarpusavy yra susieti kraujo ryšiu. Jų ritualai ir šokiai , kartais labai sudėtingi, atspindi šį tikėjimą.

„Ritualinėje sistemoje be lyderio būtų sunku apjungti žmones“-teigia Flėnneri.

Tačiau Garfinkelis nesutinka, kad ankstyvosiose žemdirbių bendruomenėse ritualiniai šokiai tarnavo kaip visuomenės įrankis, įpareigojantis atskirus jos narius atlikti tam tikrus darbus. Medžiotojai ir rinkėjai laukinėje gamtoje galėjo iškart apsirūpinti maistu, tuo tarpu žemdirbystė sukūrė“griežtą paskirstymo ekonomiką“.

„Iki derliaus nuėmimo reikėdavo atlikti daug kitų darbų-apdirbti žemę, pasėti, saugoti pasėlius“-pastebėjo profesorius Garfinkelis. “Tokiu būdu pirmieji žemdirbiai patyrė suvokimo revoliuciją, kuri teigė esant ryšį tarp įdėto darbo bei laiko ir galutinio rezultato.

Ta nauja ekonomika turėjo būti suvokta ir priimta. Festivaliai ir ceremonijos, tuo pačiu ir šokiai, buvo skirti tam, kad iššauktų antgamtines jėgas, kurių pagalba garantavo didelį derlių, bet su sąlyga, kad dirbs visi. Tai paaiškina faktą, jog beveik ant visų tyrinėjamų dirbinių yra vaizduojamos šokančių žmonių grupės.

Profesorius Flėnneri mano, kad Garfinkelis neklysta, siedamas šokio atvaizdų ant molio dirbinių išnykimą su civilizacijos vystymusi, valdant karaliams maždaug prieš 3000m. pr m. e. Mesopotamijoje(šiandien ten pietinio Irako dalis)ir po kurio laiko Egipte.

„Reali valdžia ir žmonės, galintys įsakinėti, išstūmė ritualinius šokius ir perėmė  bendruomenės integravimo funkciją“-teigė Flėnneri.

Bėgant laikui, mene imta atspindėti naują oficialią realybę, vaizduojančią karalių ir jo karius, dirbančius žmones vietoj šokančių. Flėnneri siūlo analogiją su dabartimi. Tarybų Sąjungoje Gegužės 1-ąją švęsdavo su užmoju ir oficialiais kariniais paradais Raudonojoje Aikštėje. Tokios šventinės scenos dažnai sutinkamos tos epochos kino filmuose. Ir tuo pat metu nežinomuose kaimuose buvo šokami valstiečių šokiai, kurie nebuvo užfiksuoti oficialiajame mene. Profesorius Garfinkelis, kasinėdamas Vidurio Rytų gyvenvietes, atrado pirmuosius šokio motyvų pavyzdžius, kurių amžius siekia 9000metų.

Ant  akmeninio rezervuaro, rasto pietvakarių Turkijoje, sienų iškaltos trys žmonių figūros, stovinčios eilėje plačiai išskėstomis kojomis ir rankomis, sulenktomis per riešus ir pakeltomis į viršų. Centrinė figūra, matyt, vaizduoja moterį, nes yra mažesnė už kitas dvi . Daktaras Garfinkelis tvirtina, kad skirtingų lyčių atstovų Bendas šokimas senuosiuose atvaizduose sutinkamas itin retai tik ankstyvojo Egipto archeologiniuose šaltiniuose.

Jordanijoje nedidelėje kasinėjimų vietoje buvo rastas ant uolos iškaltas atvaizdas su keturių žmonių, besilaikančių susikibus rankomis, figūromis. Tų žmonių išilginti kaklai ir galvos atrodo nežemiškos kilmės. Garfinkelis mano, kad iškalti uoloje žmonės dėvi kaukes, kurių egzistavimą patvirtina radiniai kitose kasinėjimų vietose. Vėlesniame laikotarpyje šokio motyvai dažniausiai aptinkami ant keramikos dirbinių-daugiausiai ant indų. Garfinkelis pastebi, kad šokis vaizduojamas kaip svarbus visuomenės užsiėmimas. Akcentuojama eilė vienodų figūrų, judančių viena kryptimi, kas liudija nuostatą“grupė svarbiau už individą“.

„Tokiu būdu, šokis yra užsiėmimas, kurio pagalba visuomenė įdiegia savo nariams kolektyvinę discipliną“-reziumuoja Garfinkelis.

Tikėtina, kad dažniausiai buvo šokama lauke. Ir, kadangi dauguma šokančių figūrų yra siluetai ar kontūrai, gali būti, jog šokiai atliekami naktį. Profesorius Garfinkelis stebisi tuo, kad atvaizduose nėra muzikos instrumentų.

Savo knygoje profesorius Garfinkelis tvirtina, kad ne į visus klausimus apie ankstyvąjį šokį galima atsakyti. “Galima padaryti tik grubų eskizą“- taip rašo Garfinkelis.

Jis taip pat nurodo, jog šokio atvaizdai buvo daromi pačių puodžių tai bendruomenei, kurioje jie gyveno. Todėl tie atvaizdai turėjo turėti konkrečią reikšmę. Kadangi jie informuoja apie savo vietą bendruomenės viduje, Garfinkelis mano, jog šiuos atvaizdus yra tikslinga laikyti šokio egzistavimo ankstyvaisiais amžiais įrodymu.

Archeologas Mur pastebi, jog atėjo laikas mokslininkų svarstymams pateikti naują interpretaciją. Ir nors Mur vadina prielaidą „intriguojančia“, jis mano, kad mokslininkai svarstys visus galimus“už‘ir“prieš“tol, kol atsiras naujų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių profesoriaus Garfinkelio hipotezę.

Tai įprasta praktika tyrinėjant senovę, siekiant atkurti gilią praeitį iš keleto akmenų ir nuolaužų, ant kurių gali būti atvaizduoti žmonės, šokantys tamsoje per visą savo gyvenimą, kupiną sunkaus darbo.

Vertė M. Jatautis