Graffiti istorija

Graffiti atsirado anksčiau nei hip-hop‘as, 1970-aisiais, kai jaunas juodaodis, vardu Demetrius, Vašingtone pastatų sienas pradėjo žymėti savo slapyvardžiu Taki 183. Toks žymėjimas vadinosi „tag‘u“ ir tapo klasikiniu breikerio slapyvardžio pavyzdžiu. Tag‘ą sudarė breikerio pravardė ir gatvės, kurioje gyveno, numeris: Lenny Len Lake 2, Rip 7, Tracy 168 ir t.t. Kiti susigalvojo sau skambius slapyvardžius, turinčius panašumų su indėnų vadų vardais, tai garsusis Crazy Legs ar A Man With A Thousand Moves… Taki nebuvo toks išradingas, kaip kiti. Jis rašė paprastu markeriu ir be jokių pagražinimų. Bet Taki buvo tikras maniakas – savo tag‘u jis subjaurojo pusę Niujorko pastatų, tapo žinomas (1971 metais „The New York Times“ išspausdino apie jį ilgą straipsnį) ir sulaukė kitų breikerių įššūkio. Prasidėjo lenktynės – kiekvienas siekė savo tag‘ą nupiešti kuo didesnį ir gražesnį, kuo labiau matomoje, netikėtoje vietoje, pažymėti kuo daugiau pastatų. Greitai tag‘ai tapo tikrais paveikslais, su personažais ir industriniu peizažu, o juos vadino „pieces“ (tikriausiai nuo žodžio „masterpiece“ – šedevras). Daug elementų buvo paimta iš amerikietiškų komiksų ir japonų animacijos. Paplitus purškiamiems dažams, per kelis metus visi tag‘ai tapo spalvoti. O iš pradžių tag‘us piešdavo savos gamybos „markeriais“: perdarydavo buteliukus nuo dezodoranto: pridėdavo į juos kalkinio popieriaus ir užpildavo su acetonu bei spiritu, viską uždengdavo sena kojine. Nenuostabu, kad su tokiu daikčiuku kišenėje breikeriai jautėsi tarsi bombonešiai, o veiksmažodis „to bomb“ gatvės kalba reiškė „piešti graffiti“… Bet egzistavo nerašyta taisyklė – pagautas „menininkas“ buvo dikvalifikuojamas. Graffiti buvo piešiami iškart ir be jokių korekcijų – puškiamais dažais paveikslo nepataisysi… Graffiti piešėjo meistriškumui įtaką darė tvirta ranka ir gebėjimas parinkti atspalvius bei purkštuvus, na, o patyrę graffiti piešėjai žinojo daugybę numerių, žyminčių dažų atspalvius. 1972-aisiais mieste pasirodė kelios graffiti piešėjų grupės: „The EX Vandals“, „The Soul Artists“, „United Graffiti Artists“. Tais pačiais metais breikeris Super Kool 223 sugalvojo ant pulverizatoriaus uždėti antgalį nuo kremo „Gilette“. Tai leido jam piešti plačias lygias juostas, taigi Super Kool nupiešė pirmą didelį spalvotą paveikslą, priartinusį graffiti prie monumentaliojo meno Siqueiros‘ braižu. Vienas po kito atsirado vis nauji būdai užrašyti tag‘us: Phase 2 sugalvojo ,,pilvotą“ šriftą „bubble letters“, Blade ir Comet – didžiulį juodai baltą šriftą „blockbuster“, King 2 ir Pistoll – „3D“ šriftą, ir pagaliau – „wildsyle“, pats sunkiausias šrftas, kuriame raidės įmantriai persipynusios į sunkiai įskaitomą tekstą. Tarp graffiti stilių ir komandų vyko nuolatinės kovos, pavaizduotos filme „Style Wars“ (pavadinimas paimtas iš graffiti piešėjo Knock, nupiešusio graffiti ta tema). Konkurencija dažnai privesdavo prie to, kad būdavo užpaišomi kitų darbai. Viena iš komandų taip ir vadinosi T.C.O ( „The Cross Outs“ – „Piešiniai ant viršaus“, kitas vandalas vadino save Bboy Cap, na o šriftas „blockbuster“ buvo sukurtas specialiai tokiems dalykams. Žinoma, užsiimti „cross outs“ buvo labai rizikinga – tokius drąsuolius galėjo sumušti. Bet jei ne drąsa ir pasiutimas, tada vyravęs gete, jokių graffiti nebūtų buvę. Greitai buvo pradėta paišyti ir ant asmeninių transporto priemonių bei viešojo transporto. Po metų Bboy Riff keleiviams pademonstravo pilnai („top-to-bottom“) išpieštą metro vagoną, o Flint 707 tokiu pat principu apipiešė kažkieno automobilį („top-to-bottom-whole-car“). Publikai patiko tai, kas vyksta – žurnalas „New York Magazine“ skyrė metų premiją Taki už geriausią graffiti, na o valdžios institucijos paskelbė bomber‘iams karą. Kišenėje nešiotis dažų balionėlį tapo pavojingiau nei pistoletą. Po dešimtmečio, 1983 metais, dailininkas Michael Stewart, pagautas policijos už bombing‘ą, buvo mirtinai sumuštas. Breikeriams uždraudė šokti metro. Niujorko meras Ed Koch skyrė 22 mln. JAV dolerių dvigubai apsauginei tvorai prie visų požeminių linijų pastatyti. Tarp tvorų eilių patruliavo policininkai su tarnybiniais šunimis. Firma „MTA“ išrado specialių aparatą „Buffen“, skirtą valyti nuo vagonų piešinius, ir miestas įsigijo jų dešimtis. Tačiau netrukus pasirodė, kad po tokio valymo vagonai ima staigiai rūdyti ir tampa nebetinkami naudojimui, taigi 1981 metais valdžia karą pralaimėjo. Tarp breikerių tapo popliaru surengti kovas prieš pat policijos nosį ir greitai išsiskirstyti, kai ji priartėja. Blogai pastatyti automobiliai tapo bomber‘ių medžioklės grobiu – būdavo išpiešiami graffiti nuo viršaus iki apačios. Kaip atsakas į gaudymą, bombing‘as įgavo ideologinį palaikymą ir tapo juodaodžių jaunimo revoliucinės kovos forma.