BREIKO ISTORIJA

Svarbiausia visame tame vis dėlto buvo šokis – universali kalba, išreiškianti visus jausmus, atvedanti žmones į kelią, išskirianti iš kitų, daranti juos stabukladariais. Šokis buvo raktas nuo tėvams nežinomo pasaulio, nauja griot‘o istorija. Per kiekvieną break‘ą, draugų ir DJ akivaizdoje, šokėjai surengdavo ritualinę kovą. Tai buvo iš naujo atrastas senoviškas ritualas, malda be žodžių, sukūrusi gete naują realybę.
Pats breiko šokis, žinoma, nebuvo naujiena. „Praėjusiame aumžiuje Naujajame Orleane jis buvo aprašytas kaip „Kongo square dance“. Į aikštę pavadinimu „Kongo square“ žmonės rinkdavosi pailsėti, pasilnksminti ir pašokti. Ypač siausdavo per „Mardi Gras“ karnavalą, kur netgi būdavo rengiamos komandinės kovos – tuomet komandos pasiskirstydavo etniniu principu. Tačiau neaiškių užuomenų apie akrobatinius šokius buvo rasta ir anksčiau, o panašių šokio elementų galima rasti tiek Afrikoje, tiek diasporose (pvz. Brazilijoje egzistuoja „capoeira“ – artima breikui šokio rūšis, turinti ryšį su kovos menais ir šokama pagal „dezafiu“ – muzikos žanrą, analogišką repui). Šeštojo dešimtmečio pabaigoje breikas egzistavo dviejomis atskiromis šokio formomis – niujorkietiškas akrobatinis stilius, vadinamas „apatiniu breiku“, ir Los Andželo mimai – „viršutinis breikas“. Akrobatinis stilius buvo Lotynų Amerikos kilmės (apskritai hip-hop‘o nereikėtų asocijuoti tik su juodaodžiais) ir būtent šiuo stiliumi šoko b-boys per break‘us. Iš čia ir pavadinimo kilmė – breaking‘as. Populiarus tarp juodaodžių šis šokis tapo po 1969-ųjų metų, kai James Brown sukūrė savo žymųį hitą „The Good Foot“ ir scenoje panaudojo šio šokio elementus).
Los Andželo pantomima, vadinama „boogie“, kilusi iš juodaodžių tradicijų. Tais pačiais 1969-aisiais Don Kampbell surinko įvairius boogie triukus ir sukūrė „kampbelloc“ – liaudies šokių pop versiją. Netrukus pavadinimas tranformavosi į „locking“ ir jį scenoje šokdavo juodaodžiai dainininkai. Los Andželo boogie į breiką atėjo kaip „roboto“ stilius: baltos pirštinaitės, tamsūs akiniai ir veidas be emocijų. Niujorko bboys greitai įsisavino boogie ir iš šie du stiliai susijungė į vieną šokį. Trečiu šokio elementu tapo stilizuoti Bruce Lee naudojamų kovos menų elementai, pvz. efektingas pakilimas nuo grindų spyruokliniu šuoliu. 1972-aisiais Bronkse ir Harleme jau buvo daugybė breiko grupių (beje, niujorkketiškas „crew“ reiškia tą patį, ką ir Los Andželo „clic“ – komanda, gauja, grupė), kurios dalijo miesto teritoriją ir kiekviena šoko savoje gatvių sankirtoje. Kai nešoko, jie važinėjosi riedučiais (tuo metu tai buvo egzotiškas dalykas) ir paišė graffiti. Komandos nuolat iro, vėl būrėsi, keitėsi jų sudėtis, pavadinimai – jų buvo ne vienas šimtas. Patys žymiausi ir egzistuojantys iki šių dienų – tai „Rock Steady Crew“ ir „New York City Brakers“. Būtent šių komandų kovos vėliau bus nufilmuotos ir apskries visą pasaulį, tarsi elektros šokas nukratys milijonus paaauglių.

1 dalis

Šaltinis idance.ru