HIP-HOP ISTORIJA

Hip-hop kultūra vis įkyriau skinasi kelią muzikinėse džiunglėse. Ji neleidžia praeiti gatvėje, džiugina akį graffiti, klubuose vis dažniau vyksta šokių kovos ir jau ne tik vaikinai, bet ir merginos įvaldžiusios šio sudėtingo šokio judesius. Hip-hop kultūra – gimusi dulkėtose didmiesčių gatvėse, tarp daugiaaukščių pastatų, gamyklų darbininkų kvartaluose, triukšmingų greitkelių, atominių reaktorių ir kitų šiuolaikinio miesto peizažų. Noriu papasakoti apie hip-hop istoriją ir šios kultūros vystymąsi. Ką gi vis dėlto reiškia taip dažnai jaunimo vartojamas žodis „hip-hop“? Negalima kalbėti apie hip-hop’ą, kaip apie muzikos ar apsirengimo stilių, nes hip-hop’as – tai gyvenimo būdas! Tai tūkstančių jaunų naujosios kartos žmonių, besiklausančių electro, repo ir kitos progresyvios muzikos, dėvinčių apsmukusias kelnes bet kuriuo metų laiku, gatvėje šokančių breiką, piešiančių grafiti ir besilinksminančių naktiniuose klubuose, ekstremaliai važinėjančių riedučiais ir snieglentėmis, gyvenimo būdas. Aš kalbėsiu apie pagrindinių hip-hop šakų (muzikos, graffiti ir bboying) istoriją. Nepasiginčysi su tuo, kad kiekvienos jaunimo kultūros pagrindas – muzika. Tam, kad pradėtume nagrinėti hip-hop kultūros vystymąsi, turime būti susipažinę su repu, kas pažodžiui išvertus reikštų „ritminė poezija“. Savo pasakojimą pradėsiu nuo to, kaip viskas prasidėjo Amerikoje – tikrojoje hip-hop gimtinėje.

KAIP VISKAS PRASIDĖJO

Hip-hop istorija prasidėjo 1969 metais Niujorke, juodaodžių gete pietų Bronkse. Žodžio „hip-hop“ tada dar nebuvo, jį po penkerių metų sugalvojo DJ Afrika Bambaata, kai ūgtelėjusiai kultūrai jau reikėjo bendro pavadinimo. O 1969 metais kitas legendinis DJ, Cool Herc, sugalvojo žodį: „b-boys“, junginio „break boys“ sutrumpinimą, pažodžiui reiškusį „vaikinai, šokantys per pertraukas“. Kiekviena subkultūra prasideda nuo pavadinimo. Hipiai, pankai, rastamanai – visi suvokė priklausantys judėjimui tik po to, kai gyventojai pradėjo juos vadinti kokiomis nors įžeidžiančiomis pravardėmis.Tai įprastas ritualas Afrikoje – kūdikis nelaikomas žmogumi, kol bendruomenė neduos jam vardo. Ir štai, Cool Herc’as išrado žodį „b-boys“. Breiko pradininkai nebuvo prasikaltę, tačiau visuomenė, kaip visada, priima viską savaip, taigi jaunus diskotekų paauglius vadindavo „bad boys“- „chuliganais“. Jų drauges miestiečiai pakrikštijo „flygirls“ – „musės“, ryškiai apsirengusios gatvės merginos. Kaip visada būna, jaunimas didžiuodamiesi priėmė šias pravardes ir hip-hop kultūra ėmė plisti po pasaulį.
Viso šito priešistorė buvo tokia, kad Cool Herc’as persikėlė iš Jamaikos į Bronksą kartu su savimi atsinešdamas Kingstono gatvės šokių tradicijas, kai DJ suka reggae garso įrašus, o poetai gyvena deklamuodami rečitatyvus. Tačiau svarbiausia buvo ne muzika, o gatvės bei šių dalykų nepriklausomybės suvokimas, buvimas lyderiu tarp DJ’ų. Juk Jamaikoje DJ buvo laikomas karaliumi, garso sistemų, muzikos studijų šeimininku, aplink kurį sukosi visas jaunimo gyvenimas. DJ davė mikrofoną į gatvės poetų rankas. Cool Herc’as atidarė Niujorke pigių underground’inių vakarėlių erą. Ir ne todėl, kad Niujorke visi buvo tokie kvaili, kad patys negalėjo šito sugalvoti (šio judėjimo skleidėjai taip pat buvo Pete DJ Jones, DJ Hollywood, Eddie Cheeba, „Love Bug“ ir kt.), tiesiog Cool Herc’as laiku atsidūrė ten, kur jo laukė. Šimtai juodaodžių ir Puerto Riko paauglių perpildė rūsius ir apleistus namus, kur vyko vakarėliai, būriavosi prie klubų, kur grojo jų mėgstamiausi DJ’ai. Tiesą sakant, ten ir atsirado klubinė kultūra. Cool Herc’as pirmasis atsivežė į vakarėlį du patefonus ir ėmė leisti muziką be sustojimo. Tam įrašus reikėjo sujungti, taigi DJ tapo kūrėju, meninku, charizmatišku lyderiu. Netrukus jį pradėjo vadinti MC („master of ceremonies“). Nors šis žodus buvo paimtas iš televizijos, kur juo būdavo apibūdinami žiūrimiausių pokalbių šou vedėjai, Cool Herc’o gerbėjai grąžino jam senąjį šventą iškilmingumą. Juodaodžių bendruomenei tai buvo kultūrinė revoliucija. Iki hip-hop istorijos pradžios, getuose svarbiausia vieta buvo skiriama juodaodžių radijo stotims. Išties, tai buvo labai geros radijo stotys. Mes, pripratę prie valstybinių radijo taškų, apie tokias net negirdėjome. Tai buvo mažytės radijo stotys, gyvenusios vieną gyvenimą su getu, aptardavusios vietinius nesutarimus, muziką ir, svarbiausia, palaikiusios tinkamą vietos klimatą, leidusį žmonėms jaustis, kaip namie. Tiesą sakant, tai ir padarė getą bendruomene. Radio DJ vadinosi „griot“ – „pasakotojas“, o jo istorijos maitino bendruomenę (jis buvo kažkuo panašus į pasakorių – asmenį, kuris buvo kiekviename Afrikos kaimelyje, vakarais pasakodavo vietinius mitus, kalbėdavo apie gyvenimo įstatymus ir pan.). Televizija ir didžiosios radijo stotys galėjo būti populiarsenės gete, bet juodoji publika tikėjo savo „griot’u“. Taigi, kai Martinas Liuteris Kingas ( amerikiečių dvasininkas, įžymus afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis ir aktyvistas) norėjo kažką naujo atnešti ir juodaodžiams getuose, jie parašė skundą/kreipimąsi DJ’ams. Taip buvo iki 1970-ųjų pradžios, kol dvasinis juodaodžių radijo pasaulis nepradėjo žlugti. Juodaodžių radijo stotys, gavusios ilgai lauktą lygybę ir pripažinimą iš baltaodžių pusės, pradėjo gerai uždirbti iš reklamos, turtingėti ir orientuotis į vidutinį klausytoją. Eteryje pasigirdo baltųjų disko stiliaus muzika. „Griot‘ai“ vis dar pasakojo savo istorijas, bet vystymasis sustojo. Jauniems žmonėms tai ėmė rodytis nuobodu ir banalu, jie buvo palikti vieni. Tada vėl pasirodė Cool Herc‘as. Jis grojo gimtąjį juodaodžių funk‘ą (James Brown, „Sly & Family Stone“ stiliaus), soul ir R&B. Tarp repo posmų šokėjų patogumui Cool Herc‘as darydavo instrumentalines pertraukas, kurios trukdavo iki 10-ies minučių. O tuo metu publika prasiskirdavo ir šokėjai vienas po kito rodydavo savo sugebėjimus. Dėl to Cool Herc‘as juos pavadino „b-boys“ (nuo „break boys“), o pats šokis atitinkamai gavo pavadinimą „break dance“. Iki 1972 metų b-boys ir flygirls tapo oficialiu judėjimu – su sava muzika, drabužių stiliumi ir laisvu gyvenimo būdu. Po dešimtmečio buvo sukurtas naivus, bet tapęs kultiniu filmas „Beatstreet“: nepilnamečiai juodaodžiai ir lotynų amerikiečiai, gyvenantys nežinia kur, žiemą bastosi po neaiškius Niujorko laužynus, iš burnos eina garai, o rankos krato balionėlius su dažais, kad paslapčia nupieštų graffiti ant sienos ar automobilio… Ir be perstojo šoka. Legendinis pankų tėvas Malcolm McLaren (britų pankroko grupės „Sex Pistols“ vadybininkas) pirmasis iš baltaodžių prodiuserių atkreipęs dėmesį į jauną breikerių grupuotę, tą atmosferą aprašė taip: „Kartą Niujorke aš pamačiau didelį juodaodį žmogų, apsirengusį marškinėliais su užrašu „Never Mind The Bollocks“ Mes išsikalbėjome ir jis pasakė, kad jam patinka „Sex Pistols“ – ne muzika, o idėja,- ir tą patį vakarą pakvietė mane į vakarėlį. Jį vadino Africa Bambaata. Tuo metu aš blogai pažinojau Niujorką ir dvi valandas bandžiau susistabdyti taksi, nes niekas nenorėjo važiuoti į Pietų Bronksą. Galų gale aš susistabdžiau taksi ir taksistas man pasakė: „Sėskis, uždaryk visus langus ir paslėpk pinigus kojinėse. Bet turėk omenyje: atgal su taksi neparvažiuosi, jų ten nėra“. Kai atvykome, jau temo. Aš išlipau iš taksi, kad pažiūrėčiau, ar tas adresas, bet kai atsisukau, jo jau ir pėdsakai buvo atšalę… Aplink buvo iškilę daug negyvenamų namų su juodomis angomis vietoj langų. Matėsi, kad joks vakarėlis čia nevyksta, bet užtai aplink buvo daug juodaodžių vaikinų. Tiesą sakant, aš gerokai išsigandau. Išgirdau muziką, sklindančią iš ten pat, kur ir mažas pluoštelis šviesos… Pagaliau pamačiau ir masyvius stalus, ant kurių stovėjo plokštelių grotuvai. Juodaodžiai, sukantys plokšteles, permetinėjo vienas kitam mikrofoną ir kažką šaukė į jį pagal grojančią muziką. Prieš visa tai stovėjo mane pakvietęs žmogus, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kaip viso šito pragaro valdovas. Ir štai aš stoviu šalia Africa Bambaata, regiu banguojančią šokančių žmonių jūrą. Groja James Brown, „The Cars“, Harry Newman muzika… Du jo tvirti bičiuliai uždega fakelus, sustato juos ant grindų, žmonės prasiskirsto atlaisvindami vietą – ir šie vaikinai pradeda šokti ant galvų! Atrodė, kad aš ne Niujorke, o Afrikos džiunglėse. Tai buvo taip natūralu, pirmapradiška, tai įkvėpė…“ Vaikinai šoko apsirengę sportiniais drabužiais, pūstomis liemenėmis, beisbolo kepuraitėmis ir milžiniškais baltais sportbačiais su ilgais liežuviais. Jų merginos dėvėjo tokias pat liemenes ir aptemptas kelnes. Vėliau ši apranga taps hip-hop‘o uniforma, o sniego baltumo Adidas sportbačiai – tokiu pat kultūriniu kartos simboliu, kaip kaubojui kepurė. Žaisliniai bateliai bus nešiojami ant krūtinės vietoj kryželio. Bet iš pradžių šiai aprangai niekas dielės reikšmės neteikė – su sportine apranga šokti buvo tiesiog patogiau, na o DJ‘ai rengdavosi keistais, karnavališkais funk stiliaus drabužiais. B-boys ir flygirls savo aprangoje taip pat turėjo tokių funk stiliaus detalių, kaip plastikiniai akiniai ar storos „auksinės“ grandinės su masyviu dolerio ženklu $ ant kaklo. Kartu su sportiniais kostiumais suderinti aukso spalvos papuošalai panėšėjo į olimpinių čempionų medalius, o tai Harlemo jaunimui, žinoma, labai patiko.

2 dalis

Šaltinis idance.ru