Locking’o istorija

Locking šokio stiliaus pradžią galime sieti su vienu vardu – Don Campbell. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Donas gimė 1950-ųjų pradžioje, Saint Louise miestelyje. Augo pietinėje Los Angeles‘o pusėje. Dar būdamas vaiku jis stulbinančiai piešė gamtos vaizdus bei žmonių portretus. Šiuo talentu Donas buvo išskirtinis, nes iš savo giminės tik jis mokėjo piešti. Laimei, užaugęs jis nemetė piešimo. Ir tai padarė didelę įtaką jo būsimai profesijai – jis studijavo komercinį meną viename Los Angeles‘o koledžų. Per pertraukas Donas lankydavosi valgykloje – jei kam šaudavo į galvą paprašyti jo nupiešti portretą, jis užsidirbdavo pinigų. Donas negalvojo didžiai apie savo ateitį. Apie šokius jis sakė: „net Frankenšteinas mane pranoktų“. Jis sėdėjo, piešė, kartas nuo karto pažiūrėdavo į vaikus, šokančius kampe prie kolonos. Alroy Skiffer, vienas iš senų Dono draugų, prisimena, kaip bandė mokinti jį judėti, rodydamas žymius tų metų judesius : „Alligator“, „Ča-Ča“, „Texas Hop“. Tai buvo nelengva, tačiau Skiferis prisimena savo patarimus : „Kol tu gali vaikščioti ir skaičiuoti mintyse, darydamas visa tai muzikos ritmu – viskas puiku, tu šoki.“

Kai Don Campbell pagaliau išdrįso parodyti savo „meistriškumą“ valgyklos diskotekoje, jis surinko ir rodė visus judesius, kuriuos moka, kartais sustingdamas, kad sugalvotų, ką daryti toliau. Dėl šių pauzių, Sam Williams, vietinė įžymybė, tuo pačiu metu vienas geriausių koledžo šokėjų, suteikė Donui „Campbell-Lock“ pravardę („lock“ lietuviškai – užraktas, arba „sustabdyti“) . Semas pakvietė jį į šokių konkursą klube „Downtown“, kuriame Donas liko penktas iš penkiolikos. „Jeigu aš tada būčiau iškritęs pirmas, prisiekiu, niekada daugiau nebūčiau ėjęs į sceną“ – prisimena Donas.

Netrukus Campbell tapo tikra sensacija šokėjų susibūrimuose. Naktiniai klubai tais laikais dažnai organizuodavo nedideles šokėjų rungtynes, kad pritrauktų daugiau klientų. Pagrindinio prizo suma dažniausiai neviršydavo 50 dolerių – nedaug, tačiau užtektinai, kad atsirastų azartas. Donas pasirodydavo įvairiose vietose bandydamas užsidirbti. Paskui kalbos apie jį pasklindo tiek, kad jam net atiduodavo prizą be konkurso, nes niekas nedrįso kovoti prieš jį. Tačiau taip būdavo  toli gražu ne visuomet. Campbell net ir negalvojo apie tai, kad galėtų mokyti kitus savo šokio, todėl matė konkurentą kiekviename, kas atkartoja jo judesius. Bet mama pasakė jam, kad be „kopijavimo“ apie locking‘ą niekas nesužinos, ir jis aprimo. Didžiąją dalį savo laiko Donas leisdavo vietelėje, kuri vadinasi Maverix flat, Culver City miestelyje. Ten jis ir susipažino su Fredu Beri (Fred „Rerun“ Berry), būsimu „What‘s happening“ serialo personažu (deja, mirusiu 2003 metais). Fredas įkalbėjo Doną išmokyti jį šokti. Vėliau Fredas pasidalino savo įspūdžais : „Aš pamačiau, kaip šis vaikinas stulbinančiai šoka. Jūs ne šiaip rodote į kažką ranka – jūs sukinėjate plaštaką, darydami kilpą. Rodydami jūs ne tik rodote – jūs ištempiate kaklą ir žiūrite. O prasidėjo viskas nuo „lock“ judesio, kai staigiai sustojama fiksuojant sąnarius, kelius ir viršutinę kūno dalį. Locking – tai  nejudėjimo ir judėjimo derinys. “

Šokio judesius Campbell ėmė „iš galvos“, visiškai pasikliaunant savo improvizacijos gebėjimu. Donas pasirodė esąs gimęs būti freestyler‘iu. „Kad ir kokią daryčiau klaidą, žmonės plodavo. Vienąsyk aš nukritau, tačiau apsimečiau, kad taip ir turėjo būti. Visi ėmė ploti! Tai ir buvo keisčiausia – nesvarbu, ką aš darydavau neteisingai, kažką gi tuo pačiu metu dariau teisingai! “

Tačiau vien talento buvo maža. Galbūt locking‘as taip ir nebūtų paplitęs jeigu ne „Soul Train“ televizijos laida. Amerikietiška šokio istorija būtų nepilna be pasakojimo apie laidą, TV šou, kuris buvo ir yra šios srities progreso variklis. 70-ieji afroamerikiečiams tikrai buvo depresijos metai. Martino Liuterio Kingo mirtis, Vietnamo karas, na ir įprastas gyvenimas ghetto mažai kuo skyrėsi nuo karo. Steffan Clemente (Mr.Wiggles, „Electric Boogaloos“ ir „Rock Steady Crew“ narys) aprašo savo gyvenimą nedidelių pasakojimų apie Niujorką serijoje. Jis kalba apie nuolat vykstančias žmogžudystes jo akyse, jaunimo grupių muštynes, gatvių susišaudymus. Tikrai nebuvo kuo džiaugtis. „Soul Train“ tapo atokvėpiu žemesnio sluoksnio žmonėms. Pradžioje jis buvo transliuojamas per vietinę, vėliau – per nacionalinę televiziją. Don Cornelius, programos įkūrėjas, surinko daugybę gatvės šokėjų. Reguliariai buvo skelbiami konkursai ir kiekviena nauja šokių forma, atsiradusi gatvėje, būtinai patekdavo į „Soul Train“, jei nusipelnydavo bent šiek tiek dėmesio. Donas Campbell gavo nuolatinę vietą eteryje, laimėjęs vieną iš tokių  konkursų. Nuo to momento 1973-aisiais susikūrė pirmoji gatvės šokių komanda. Pirmas jų pavadinimas – „The Campbellock Dancers“, bet dėl juridinių problemų pavadinimas buvo sutrumpintas – „The Lockers“. Į „The Lockers“ sudėtį įėjo: Penguin (Fred Berry, grupės komikas), Slim the Robot (turėjo savo kostiumą su lemputėmis), Fluky Luke, Greg  „Campbellock Jr.“ Pope, Toni Basil, o vėliau ir Adolfo „Shabba-Doo“ Quinones („Breaking 1“ ir „Breaking 2: Electric Boogaloo filmų veikėjas).

The Lockers pasirodymas „Soul Train“ televizijos programoje.

Su „The Lockers“ pagalba šis stilius tapo daugiau nei tiesiog šokis. Tai buvo gyvenimo būdas, aprangos stilius, eisenos ir kalbėjimo manieros. „The Lockers“ atributai – dryžuotos kojinės, petnešos, didžiulės skrybėlės. Jie bendradarbiavo su tokiomis žvaigždėmis, kaip Bill Cowsbie ir Stevie Wonder, ir net pasirodė su Frank Sinatra. Jų karjera įsibėgėjo, kai Donas Campbell pirmą kartą suvokė, jog „Soul Train“ – tai dar ne riba. Jie išvykdavo gastroliuoti, o prie jų priėję vaikai sakydavo: „Ei, jūs juk turtingi!“, tačiau už vieną pasirodymą jie gaudavo ne daugiau 100 dolerių. Grižęs namo, į Los Andželą, Donas apie tai susimąstė. „Žinojome, jog keliame laidos reitingą, todėl mes paprašėme Cornellius mokėti mums po 50 dolerių už laidą. Ir mus išstūmė. Jie pasakė – locking‘o gana.
70-ųjų pabaigoje locking‘o populiarumas sumažėjo. Tada scenoje pasirodė jaunasis Sam Solomon („Boogaloo Sam“) ir jo brolis Timoti („Poppin Pete“), sukūrę savo grupę „The Electronic Boogaloo Lockers“, vėliau tapusią „The Electric Boogaloos“. Patys „The Lockers“ iširo dėl nesutarimų. Komados nariai užsiėmė savo asmenine veikla. Fredas vėl pasinėrė į „What‘s happening“. Tony sėkmingai užsiėmė muzika ir 1982 metais išleido hitą „Mickey (You‘re fine)“. Tačiau mechanizmas jau buvo paleistas: niekas nebeabejojo, jog iš gatvės šokių galima užsidirbti. Ir kaip pasakė Bruno Falcon apie Doną – „jeigu ne jis, nemanau kad išvis kasnors būtų prasidėję“.